pusvėris

pùsvėris, -ė adj. (1) J suveriamas per pusę, pusiauvėrinis: Pusvėrės durys, o kitos dar vienlinkos Šts. Žiūriu, durys pùsvėrės – jo nebėr Lnkv. Plautai [aulio] pùsvėriai, galia atkristi Užv. Pùsvėrės durys Kp. Svirno durys pusvėrėlės: jau nebėr dukrelės (d.) Vb. | Naktimis jis nemiegodavo, sėdėdamas tamsiame kambary pusvėrėmis akimis rš.